Europa pastaraisiais metais susiduria su dviem paraleliais iššūkiais: nuolatiniu ginkluotųjų pajėgų naujokų trūkumu ir intensyvia migracijos dinamika. Kai kurios šalys ėmė svarstyti, ar šias problemas būtų galima spręsti kartu – siūlant migrantams greitesnį kelią į pilietybę mainais už tarnybą kariuomenėje. Tokios iniciatyvos jau aptariamos Airijoje, o platesni siūlymai skamba ir kitose valstybėse. Straipsnyje aptariami oficialūs planai, argumentai „už“ ir „prieš“ bei kontekstas, leidžiantis skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę.
Airijos iniciatyva: greitesnė pilietybė už tarnybą gynybos pajėgose
Airija, istoriškai buvusi emigracijos šalimi, pastaraisiais metais tapo vienu pagrindinių imigrantų tikslų Europoje. Remiantis oficialiais duomenimis, grynoji migracija per pastaruosius metus beveik padvigubėjo. Tuo pat metu Airijos gynybos pajėgos (Defence Forces) susiduria su nuolatiniais rekrutavimo sunkumais – siekiama iki 2028 m. padidinti personalą iki 11,5 tūkst. karių.
Neseniai paskelbtame gynybos pajėgų strateginiame plane siūloma sušvelninti pilietybės suteikimo taisykles užsieniečiams, kurie baigs tarnybą kariuomenėje. Pagal siūlymą, tinkami kandidatai galėtų kreiptis dėl natūralizacijos greičiau nei įprasta penkerių metų rezidavimo taisyklė, taip pat galimai atleidžiant nuo standartinio 1000 eurų prašymo mokesčio. Šiuo metu Airijos kariuomenėje tarnauja apie 250 užsieniečių kilmės karių – daugiausia iš Jungtinės Karalystės ir Lenkijos, tačiau jie atstovauja daugiau nei 30 tautų.
Šis pasiūlymas yra dalis platesnio „Detailed Implementation Plan“ dokumento, kurį parengė Gynybos ministerija. Planuojama, kad galutinis sprendimas dėl šios priemonės bus priimtas iki 2026 m. birželio pabaigos. Pilietybė nėra privaloma stojant į kariuomenę – tarnauti gali ir tie, kurie turi teisę gyventi Airijoje, įskaitant pabėgėlius ir ES piliečius.
„Pilietybės pažadas yra galinga motyvacija, o karinė tarnyba yra konkretus būdas parodyti atsidavimą tautai.“ – citata, atspindinti vieną iš argumentų, aptariamų tarptautinėse diskusijose.
Kitos Europos šalys ir platesnis kontekstas
Panašios idėjos svarstomos ir kitose valstybėse. Vokietija, Prancūzija bei Ispanija, kaip nurodoma žiniasklaidos pranešimuose, taip pat analizuoja galimybes įtraukti migrantus į ginkluotąsias pajėgas siekiant užpildyti vakansijas. Europos politikos analitikai atkreipia dėmesį, kad Rusijos karas Ukrainoje ir demografinis senėjimas sustiprino kariuomenės komplektavimo problemą daugelyje šalių.
2026 m. vasario 13 d. žurnale „Foreign Policy“ publikuotas straipsnis siūlo sisteminį sprendimą visai Europai: sukurti „tarnybos už pilietybę“ kelią. Autoriai remiasi Jungtinių Valstijų patirtimi, kur karinė tarnyba nuo Pilietinio karo laikų buvo vienas sėkmingiausių integracijos įrankių. JAV ne piliečiai gali gauti pilietybę po garbingos tarnybos, o šis modelis veikė per abu pasaulinius karus ir Šaltąjį karą.
Siūlymas apima prieglobsčio prašytojus ir kvalifikuotus migrantus: po kelių metų tarnybos – greitesnis nuolatinis leidimas gyventi ir pilietybė. Tokia programa, anot autorių, galėtų spręsti tiek saugumo, tiek integracijos klausimus vienu metu.
Argumentai už migrantų įtraukimą į gynybą
Pagrindinis argumentas – praktinis. Daugelyje Europos šalių kariuomenės susiduria su 20 proc. ir didesniu personalo trūkumu. Demografinis nuosmukis reiškia, kad vietinių jaunuolių skaičius mažėja, o migracija suteikia papildomą darbo jėgos rezervą. Karinė tarnyba tradiciškai laikoma būdu demonstruoti lojalumą naujajai tėvynei.
„Foreign Policy“ autoriai pabrėžia, kad JAV pavyzdys rodo: tautinė tapatybė formuojasi ne tik per bendrą kilmę, bet ir per bendras aukas. Be to, tokia programa galėtų sumažinti įtampą dėl migracijos – migrantai, tarnaudami kariuomenėje, integruotųsi greičiau ir parodytų konkrečią naudą visuomenei. Panašūs modeliai veikia Prancūzijos Užsieniečių legione ar Ispanijos kariuomenėje, kur užsieniečiai sudaro ženklų dalį personalo.
Kritinės nuomonės ir galimos rizikos
Kritikai, tarp jų publikacijoje „ZeroHedge“ (2026 m. vasario mėn.), kelia klausimą: ar migrantai iš trečiojo pasaulio šalių iš tiesų būtų motyvuoti ginti Europos valstybes fronte? Jie nurodo, kad dauguma žemos kvalifikacijos migrantų statistiškai dažniau tampa našta socialinės paramos sistemoms, o ne ekonomikos augimo varikliu. Per pastarąjį dešimtmetį kai kuriose Europos šalyse pastebimas ekonomikos lėtėjimas ir nusikalstamumo augimas, paraleliai su masine imigracija.
Kita kritikos kryptis – galimi motyvai. Kai kurie analitikai teigia, kad tokios programos gali būti skirtos ne išorinei grėsmei (pvz., Rusijai), o vidiniam stabilumui užtikrinti. Remiantis CNAS (Center for a New American Security) citatomis, karinė tarnyba migrantams galėtų „nuraminti ksenofobinius konservatorius“ ir pakeisti politinį centrą migracijos klausimais. Kritikai abejoja, ar migrantai rizikuotų gyvybe už naująją tėvynę, tačiau galėtų būti lengviau įtraukiami į vidaus tvarkos palaikymo operacijas.
„Tikrasis klausimas yra, ar trečiojo pasaulio migrantai iš tiesų kovotų Europos frontuose? Be to, ar tai tikrai yra tikroji masinės imigracijos priežastis?“ – viena iš kritinių pozicijų, išsakytų diskusijose.
Svarbu pažymėti, kad šios nuomonės yra vienos iš pusių ir nėra vienareikšmiškai patvirtintos oficialiais tyrimais. Ekonominis migrantų poveikis priklauso nuo jų kvalifikacijos, integracijos programų ir šalies politikos.
Situacija Lietuvoje ir Baltijos šalių kontekste
Lietuvoje panašių planų dėl migrantų rekrutavimo į kariuomenę oficialiai nėra. Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomenė orientuojasi į vietinių piliečių šaukimą bei rezervistų rengimą. 2026 m. planuojama pašaukti apie 3870–4000 jaunuolių, o ilgalaikis tikslas – suformuoti 51 tūkst. rezervą iki 2030 m.
Tačiau Lietuva susiduria su kitokia migracijos realybe: nuo 2021 m. hibridinės agresijos iš Baltarusijos pusės, kai prie sienos sulaikyti tūkstančiai neteisėtų migrantų. Lietuvos kariuomenė buvo įtraukta į sienos apsaugos operacijas, bendradarbiaudama su Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Latvijoje 2024 m. spalį parlamentas priėmė pataisas, leidžiančias užsienio piliečius šaukti į karinę tarnybą krizės atveju.
Lietuvos žvalgybos ataskaitos (2025 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas) mini migracijos schemų panaudojimą hibridinėms grėsmėms, tačiau nekalba apie migrantų integravimą į kariuomenę. Vietoj to akcentuojamas piliečių motyvacija ir NATO sąjungininkų parama. Užsienio lietuviai kviečiami grįžti ir prisidėti prie gynybos, o ne užsieniečiai be pilietybės.
Išvada: atviras dialogas būtinas
Migrantų įtraukimo į Europos ginkluotąsias pajėgas idėja kelia tiek praktinių galimybių, tiek principinių klausimų apie tapatybę, lojalumą ir ilgalaikį saugumą. Airijos pavyzdys rodo, kad kai kurios valstybės jau žengia pirmuosius žingsnius, o platesnės diskusijos vyksta tarptautiniuose forumuose. Galutinis sprendimas priklauso nuo kiekvienos šalies politinės valios, visuomenės nuomonės ir konkrečių rezultatų stebėsenos.
Svarbiausia – kad diskusija vyktų remiantis faktais, o ne emocijomis. Skaitytojai kviečiami gilintis į oficialius dokumentus ir formuoti nuomonę savarankiškai.