Šiuolaikinė fizika vis dar ieško atsakymų į fundamentalius klausimus: ar laikas turi tik vieną kryptį? Ar informacija juodosiose skylėse tikrai neišvengiamai dingsta? Ar Didysis sprogimas buvo absoliuti pradžia? 2026 m. pradžioje publikuotas tyrimas siūlo netikėtą požiūrį į seną Einšteino ir Rozeno idėją – vadinamuosius „tiltus“, kurie dabar interpretuojami ne kaip kelionėms skirti tuneliai, o kaip jungtys tarp priešingų laiko krypčių. Ši hipotezė leidžia elegantiškai spręsti kelias problemas vienu metu, išlaikant kvantinės mechanikos ir bendrosios reliatyvumo teorijos dėsnius.
Kas yra Einšteino-Rozeno tiltai?
Idėja gimė 1935 m., kai Albertas Einšteinas ir Nathanas Rozenas ieškojo bendrosios reliatyvumo teorijos sprendinių, leidžiančių aprašyti dalelę kaip struktūrą, jungiančią dvi erdvės-laiko „paklodes“. Jie pavadino tai „tiltu“ (Einstein-Rosen bridge), o vėliau populiariojoje kultūroje šis terminas evoliucionavo į „kirmgraužą“ (wormhole) – hipotetinį tunelį tarp tolimų Visatos taškų ar net skirtingų visatų.
Svarbu pabrėžti: originalioje idėjoje nebuvo kalbama apie keliones ar laiko mašinas. Tai buvo matematinis įrankis, bandant suderinti gravitaciją su kvantine mechanika. Šiuolaikinė interpretacija grįžta prie šaknų, tačiau prideda esminį elementą – atvirkštinę laiko rodyklę.
Laiko rodyklė ir jos galimas atspindys
Mūsų kasdienybėje laikas teka tik į priekį. Tai vadinama „laiko rodykle“, o pagrindinis jos šaltinis – antrasis termodinamikos dėsnis: entropija (netvarka) sistemoje didėja. Kiaušinis sudužta, bet niekada pats nesusirenka.
Tačiau fundamentalūs fizikos dėsniai dažnai simetriški laiko atžvilgiu – jei pakeisime t → –t, daugelis lygties sprendinių lieka galiojantys. Tyrėjai siūlo, kad tam tikrose Visatos srityse (pvz., už juodosios skylės horizonto ar ankstyvojoje kosmologinėje fazėje) egzistuoja atvirkštinė laiko rodyklė. Einšteino-Rozeno tiltas tada veikia kaip laiko veidrodis: jungia dvi sinchroniškai besivystančias, bet priešingomis kryptimis tekančias erdvės-laiko dalis.
Informacijos paradoksas: ar informacija dingsta?
1970-aisiais Stephenas Hawkingas parodė, kad juodosios skylės spinduliuoja (Hawkingo spinduliavimas) ir galiausiai išgaruoja. Jei taip, visa informacija apie įkritusius objektus turėtų neišvengiamai dingti – tai prieštarauja kvantinės mechanikos pagrindiniam principui: informacija niekada neprarandama.
„Jei juodoji skylė išnyksta, informacija prarandama – tai griautų kvantinės teorijos pamatus.“ – S. Hawkingas (1976 m. formuluotė)
Naujoji hipotezė siūlo išeitį: informacija neužstringa ir neišnyksta. Ji pereina per „veidrodį“ ir toliau egzistuoja atvirkštinėje laiko kryptyje. Mūsų perspektyva mato „dingimą“, bet kitoje pusėje procesas tęsiasi atgaline tvarka. Taip išsaugomi abu fundamentalūs principai be naujų egzotiškų teorijų.
Alternatyvi Visatos kilmė: ne sprogimas, o atšokimas?
Standartinis modelis teigia, kad Visata prasidėjo Didžiuoju sprogimu – singuliarumu, iš kurio viskas išsiplečia. Tačiau nauja idėja leidžia „atšokimo“ (bounce) scenarijų: prieš išsiplėtimą egzistavo susitraukianti fazė, o pereinamasis taškas – kvantinis šuolis.
Juodosios skylės šioje schemoje tampa jungtimis tarp kosminių epochų. Mūsų Visata galėtų būti vienos tokios „motininės“ juodosios skylės vidus. Tokiu atveju ankstesnės fazės reliktai gali išlikti kaip tamsioji materija ar subtilios asimetrijos kosminiame mikrobangų fone (CMB).
2024–2026 m. stebėjimai rodo statistiškai reikšmingas CMB asimetrijas (pariteto pažeidimus), kurios standartiniame infliacijos modelyje labai mažai tikėtinos. Kai kurie tyrėjai tai sieja su ankstesnės fazės pėdsakais.
Ar tai patikrinama hipotezė?
Autoriai pabrėžia: tai kol kas teorinė konstrukcija. Patvirtinimui reikėtų itin tikslių CMB matavimų (pvz., būsimų „LiteBIRD“, „Simons Observatory“ duomenų) ir juodųjų skylių charakteristikų tyrimų (LIGO/Virgo, Event Horizon Telescope tęsinys). Vis dėlto idėja sulaukė dėmesio, nes jungia kelias problemas – informacijos paradoksą, laiko strėlės kilmę, tamsiąją materiją – į vieną simetrišką vaizdą.
Išvada
Jei hipotezė pasitvirtins, mūsų supratimas apie laiką taps simetriškesnis: praeitis ir ateitis – ne hierarchiniai, o lygiateisiai. Juodosios skylės iš „pabaigos taškų“ virsta architektūriniais elementais, o Visata – galbūt tik viena fazė begaliniame cikle.
Šiandien tai elegantiška matematikos idėja. Rytoj – galbūt naujas paradigmų posūkis. Kol kas lieka stebėti ir tikrinti.
Originalo šaltinis
E. Gaztañaga ir kt., „A new understanding of Einstein–Rosen bridges“, Journal of Cosmology and Astroparticle Physics / Classical and Quantum Gravity, 2026 m. (arXiv:2512.20691, publikuota 2026 m. pradžioje). Pilna nuoroda: https://iopscience.iop.org/article/10.1088/1361-6382/ae3044
Diskleimeris
Šaltinis – recenzuojamas mokslinis žurnalas, tačiau hipotezė lieka spekuliatyvi. Ji neatitinka visų mokslininkų konsensuso ir laukia tolimesnių stebėjimų patvirtinimo ar paneigimo. Straipsnis skirtas informaciniams tikslams.
Susiję straipsniai ir vidinės nuorodos
- Susijęs paranormal.lt straipsnis: Kirmgraužos kaip laiko veidrodžiai (2026 m. kovo mėn.)