Įsivaizduokite vyrą, stovintį autobusų stotelėje. Vėjas, paltas, cigaretė jau lūpose. Ranka automatiškai neria į kišenę ir ištraukia ne žiebtuvėlį, o paprastą degtukų dėžutę. Vienas brūkštelėjimas, delnas pridengia liepsną – ir cigaretė užsidega. Be triukšmo, be efektingų gestų, be jokių papildomų judesių. Šiandien toks vaizdas atrodo beveik egzotiškas. O Sovietų Sąjungoje tai buvo kasdienybė. Ir priežastis visai ne ta, kad žiebtuvėlių „nebuvo“.
Degtukai už kapeiką ir ekonomika, kurią prisimena geriau nei datas
Dažniausiai komentaruose kyla ginčai būtent dėl kainos. Standartinė degtukų dėžutė Sovietų Sąjungoje kainavo griežtai vieną kapeiką. Pagal GOST standartą joje tilpdavo 50–60 degtukų. Buvo ir didesnių – po 100 ar net 120 vienetų, taip pat buitinės, suvenyrinės ar eksportinės versijos.
Iš čia ir ta automatiškai skaičiuojama aritmetika: 10 rublių – tai 1000 dėžučių. Ne 200, ne 300, o visas tūkstantis. Tai atsarga keleriems metams į priekį. Praradai dėžutę – ne bėda. Sudrėko – išmetei. Davė užsidegti ir negrąžino – net nepastebėjai. Degtukus galėjai nusipirkti beveik visur: maisto parduotuvėse, „Sąjunginėje spaudoje“ kioskuose, kaimo parduotuvėlėse ar laikinose prekyvietėse. Kartais juos duodavo kaip grąžą, jei trūko smulkių. Todėl degtukų turėdavo net nerūkantys žmonės.
„10 rublių – tai 1000 dėžučių degtukų. Tai atsarga metams.“
Žiebtuvėliai Sovietų Sąjungoje buvo, bet gyveno kitokį gyvenimą
Mitas, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo normalių žiebtuvėlių, lengvai paneigiamas prisiminimais. Jie buvo – ir benzininiai, ir dujiniai. Modeliai „Leningradas“, „Vatra“, „LenEmal“, „Ogonek“, „Kominternas“, „Tbilisis“, įvairūs ZG serijos žiebtuvėliai buvo gaminami ir parduodami. Daugelis jų tarnauja iki šiol, o savininkai jais didžiuojasi.
Tačiau svarbiausia – žiebtuvėlis Sovietų Sąjungoje dažniausiai buvo „išėjimo“ daiktas. Aksesuaras. Dovana. Jį išsitraukdavo svečiuose, restorane ar šventėje. Kasdieniame gyvenime požiūris buvo kitoks. Kaina tai patvirtina: septintajame–aštuntajame dešimtmetyje populiariausi modeliai kainavo 3–4 rublius, dovaniniai – 6–9 rublius. Tuo metu tai buvo solidūs pinigai. Prarasti tokį žiebtuvėlį buvo apmaudu. Duoti užsidegti ir negauti atgal – visiškai realu. Todėl daugelis mieliau nešiodavosi kišenėje degtukus, o žiebtuvėlį laikydavo namuose.
Susijęs straipsnis svetainėje: Šaltkrėtis karščiavimo metu: kodėl organizmas taip reaguoja? (Sveikata) – jame aptariama, kaip kūnas reaguoja į kasdienius įpročius ir aplinkos veiksnius, panašiai kaip ir rūkymo ritualai sovietmečiu.
Priežiūra ir nereikalingi kasdienybės rūpesčiai
Sovietinės kartos rūkoriai dažnai pabrėžia dar vieną dalyką – buitinę realybę. Bet koks žiebtuvėlis reikalavo dėmesio. Benzininis – specialaus benzino. Dujinis – balionėlių, kurie tiko ne visoms modeliams. Kvarco akmenėliai būdavo parduodami, bet ne visada po ranka.
Net egzistavo atskira paslauga metalo remonto dirbtuvėse: už pinigus įdėdavo pildymo vožtuvus, pripildydavo dujų, pakeisdavo akmenėlius. Eilės, laukimas, papildomas rūpestis. O degtukai nereikalavo nieko. Visada matydavai, kiek jų liko. Jokių netikėtumų.
Šaltis, vėjas ir tikroji praktika
Gatvėje, gamtoje, žvejybos ar medžioklės metu, naktinėje pamainoje ar miške – čia degtukai laimėdavo be konkurencijos. Dujiniai žiebtuvėliai galėdavo užšalti, benzininiai – išgaruoti, kvarcas – sudrėkti arba pasibaigti pačiu netinkamiausiu momentu. Degtukai veikė beveik visada.
Todėl į žygį, žvejybą ar medžioklę imdavo būtent juos. Ne dėl romantikos, o dėl gryno praktiškumo. Kai ugnis reikalinga ne gestui, o reikalui – pasirinkimas būdavo akivaizdus.
Lietuvoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose, šis įprotis buvo ypač paplitęs. Degtukų dėžutė kišenėje tapo neatsiejama kasdienybės dalimi – nuo Vilniaus iki Klaipėdos, nuo kaimo iki miesto.
Skonis, ritualas ir „teisingos“ ugnies pojūtis
Daugelis prisimena tą patį: cigaretė, uždegta degtuku, atrodydavo skanesnė. Ypač „Belomoras“, „Severas“, „Hercegovina Flor“ ar „Prima“ be filtro. Dujos ir benzinas palikdavo pašalinį prieskonį, o mediena – ne. Šiandien net cigarų mėgėjai dažnai renkasi specialius degtukus, nors turbo žiebtuvėliai seniai išrasti.
„Tai ne tiek chemija, kiek pojūtis. Ritualas. Įprotis, kuris formavosi metais ir buvo perduodamas automatiškai.“
Rūkydavo visur ir skubėti nereikėjo
Sovietų Sąjungoje rūkė beveik visur – traukiniuose, lėktuvuose, restoranuose, kabinetuose, gamyklose. Todėl nereikėjo degti ugnies bėgant ar viena ranka. Galėjai ramiai sustoti, brūkštelėti degtuką ir užsidegti be skubos. Tokiame gyvenimo ritme degtukai idealiai tiko.
Kodėl vis dėlto laimėjo degtukai
Sovietinis rūkorius rinkosi degtukus ne dėl skurdo ir ne dėl pasirinkimo stokos. Jis rinkosi juos todėl, kad jie buvo pigesni, suprantamesni ir patikimesni. Be priežiūros. Be rizikos prarasti brangų daiktą. Be nereikalingų rūpesčių.
Ir dabar kyla sąžiningas klausimas: kada paskutinį kartą laikėte rankose paprastą, ne dekoratyvinę, o tikrą veikiančią degtukų dėžutę? Ar neatrodo, kad kartu su jomis išnyko ne tik įprotis užsidegti cigaretę, bet ir visas gyvenimo stilius, kuriame buvo vertinamas paprastumas ir nuspėjamumas?