Jeloustono nacionalinis parkas JAV jau seniai žinomas kaip viena aktyviausių ir geriausiai stebimų vulkaninių sistemų pasaulyje. Naujas kinų mokslininkų tyrimas, paskelbtas prestižiniame „Science“ žurnale 2026 m. balandžio 9 d., siūlo naują požiūrį į tai, kaip veikia šis supervulkanas. Tyrėjai nustatė, kad magmos šaltinis yra žymiai arčiau Žemės paviršiaus, nei manyta anksčiau. Tai svarbus atradimas, kuris padeda geriau suprasti supervulkanų mechanizmus ir įvertinti galimas rizikas – tačiau be nereikalingo dramatizmo.
Nuotrauka iš atvirų šaltinių / Iliustracinis vaizdas, sukurtas dirbtinio intelekto
Kas yra Jeloustono supervulkanas ir kodėl jis domina mokslininkus?
Jeloustono kaldera – tai milžiniška vulkaninė struktūra, susiformavusi prieš milijonus metų. Per pastaruosius 2,1 milijono metų ji patyrė tris didžiulius išsiveržimus, kurie pakeitė planetos klimatą ir biosferą. Paskutiniai du įvyko maždaug prieš 1,3 ir 0,63 milijono metų. Supervulkanai, tokie kaip Jeloustonas, geba išmesti daugiau nei 1000 kubinių kilometrų uolienų ir pelenų – tai lyginant su įprastais ugnikalniais yra milžiniškas mastas.
Ši sistema ne tik maitina garsiųjų geizerių ir karštųjų šaltinių veiklą, bet ir kelia klausimų apie ilgalaikę Žemės geologinę ateitį. JAV Geologijos tarnyba (USGS) nuolat stebi parką, naudodama seismometrus, GPS ir kitus įrankius. Nors kasdienė veikla yra normali, bet kokie nauji duomenys apie magmos elgseną padeda tiksliau prognozuoti galimas grėsmes.
Ankstesnės žinios apie magmos sistemą
Ilgą laiką geologai manė, kad supervulkanai, tokie kaip Jeloustonas, maitinami iš gilių mantijos pliumų – karštų uolienų srautų, kylančių tiesiai iš Žemės mantijos gelmių. Šie pliumai nešė magmą į didelius rezervuarus giliai Žemės plutoje, o vėliau ji kildavo į viršų per susidariusius kanalus.
Tokia klasikinė teorija aiškino, kodėl magminiai židiniai atrodė taip giliai – iki kelių dešimčių kilometrų. Tačiau nauji duomenys verčia peržiūrėti šį modelį. Tyrimai rodo, kad magmos kaupimasis gali vykti ne tik dėl giluminių šaltinių, bet ir dėl tektoninių procesų, kurie veikia arčiau paviršiaus.
Naujo tyrimo išvados: magmos šaltinis – astenosferoje
2026 m. balandžio mėnesį Kinijos Geologijos ir geofizikos instituto (IGGCAS) mokslininkai, vadovaujami Zebino Cao, paskelbė išsamią trijų dimensijų geodinaminę modelį vakarų Šiaurės Amerikos regionui. Tyrimas, publikuotas žurnale Science, rodo, kad Jeloustono magmos sistema daugiausia formuojasi iš sekliojo astenosferos sluoksnio – plastisko mantijos sluoksnio, esančio tiesiai po kieta Žemės pluta.
„Šis tyrimas demonstruoja, kad Jeloustono magma daugiausia kyla iš sekliojo astenosferos sluoksnio su minimaliu indėliu iš gilaus mantijos pliumo. Magma migruoja per tektoninių jėgų kontroliuojamą translitosferinį magminį kanalų sistemą ir kaupiasi plutoje.“ — Zebin Cao ir bendraautoriai, „Science“, 2026 m.
Tyrėjai vadina šią struktūrą „magminio šlako sistema“ (magma mush). Ji susidaro, kai tektoninės plokštės juda ir kuria įtrūkimus, o karštos masės iš astenosferos lėtai kyla į viršų. Tai paneigia idėją, kad viskas priklauso tik nuo gilaus pliumo. Daktaras Jamie Farrellas iš Jutos universiteto, komentuodamas panašius atradimus, pabrėžia: „Šis tyrimas yra lemiamas vertinant riziką, susijusią su Jeloustono vulkanine sistema ir kitomis panašiomis vulkaninėmis sistemomis visame pasaulyje.“
Palyginimui su ankstesniais tyrimais: dar 2025 m. USGS tyrimai parodė, kad magmos kamera yra tik 5–15 % skystos, o likusi dalis – kieta, bet karšta. Naujas modelis papildo šiuos duomenis, aiškindamas, kaip magma kaupiasi būtent dėl tektoninių jėgų.
Ką tai reiškia rizikos vertinimui?
Naujasis požiūris leidžia tiksliau įvertinti, kaip supervulkanai kaupia magmą. Jei procesas labiau priklauso nuo tektonikos, o ne nuo nuolatinio gilaus šaltinio, tai gali reikšti, kad slėgis kaupiasi kitaip. Tačiau USGS aiškiai teigia: Jeloustonas nėra „vėluojantis“ išsiveržti. Statistinis vidurkis tarp didžiųjų išsiveržimų – apie 725 000 metų, o nuo paskutinio praėjo tik 631 000 metų. Kitas superiškveržimas prognozuojamas maždaug po 100 000 metų, tačiau tai – tik vidurkis, o ne tikslus grafikas.
Mokslininkai pabrėžia, kad net ir esant naujam supratimui apie magmos šaltinį, tiesioginė grėsmė artimiausiu metu nėra padidėjusi. Dauguma stebimų žemės drebėjimų (per pastaruosius 14 metų AI pagalba identifikuota daugiau nei 86 000 anksčiau nežinomų) siejami su hidroterminiais procesais ir geizerių veikla, o ne su magmos kilimu.
Šiuolaikiniai stebėjimai ir dirbtinio intelekto vaidmuo
Šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti vulkaną realiu laiku. USGS Yellowstone Volcano Observatory (YVO) kas mėnesį skelbia ataskaitas. 2026 m. balandžio pradžios duomenys rodo normalią veiklą – jokio neįprasto pakilimo ar drebėjimų klasterių, kurie signalizuotų apie artėjantį išsiveržimą.
Palyginimui su kitais naujausiais mokslo atradimais, pavyzdžiui, James Webb kosminio teleskopo atradimais apie Saturno sukimąsi, šie geologiniai tyrimai taip pat plečia mūsų supratimą apie planetos vidų. O ankstesni Jeloustono istorijos tyrimai, kaip dvi anksčiau nežinomos mega-išsiveržimų fazės, primena, kad praeitis gali pasikartoti – tačiau ne rytoj.
Lietuvos kontekstas: globalios grėsmės ir vietinis stabilumas
Lietuvoje natūralių vulkaninių procesų nėra – mūsų teritorija priklauso stabiliai Baltijos skydo zonai. Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) duomenimis, seisminis aktyvumas šalyje vienas mažiausių Europoje. Istorijoje žinomi tik reti, silpni drebėjimai (pvz., 1909 m. prie Vilniaus ar 1328 m. Skirsnemunėje), o patikimų vietinių požeminių smūgių neužfiksuota.
Tačiau globalios katastrofos, tokios kaip supervulkano išsiveržimas, galėtų paveikti ir Lietuvą per klimato pokyčius. Pelenų debesis galėtų sutrikdyti žemės ūkį, aviaciją ir energijos tiekimą visame pasaulyje. Todėl moksliniai tyrimai, tokie kaip šis, yra svarbūs ne tik amerikiečiams – jie padeda suprasti, kaip gamtos jėgos veikia visą planetą. Lietuvoje žmonės dažniau susiduria su kitomis gamtos rizikomis, pavyzdžiui, potvyniais ar audromis, tačiau žinių apie vulkanizmą vis tiek verta turėti.
Išvada: faktai, o ne sensacijos
Naujas tyrimas praturtina mūsų žinias apie Jeloustono veikimą, tačiau nekeičia pagrindinės išvados – tiesioginės grėsmės artimiausiu metu nėra. Mokslas juda pirmyn, o USGS stebėjimai lieka ramūs. Svarbiausia – remtis patikimais duomenimis, o ne spekuliacijomis.
Suprasti Žemės vidų reiškia geriau pasiruošti bet kokiems netikėtumams. Tai – ne pabaigos pradžia, o dar vienas žingsnis pažinimo link.