Iliustracija sukurta AI Grok, pagal šio straipsnio tematika. Paranormal.lt
Mėnulis mus žavi tūkstančius metų, bet kaip jis atsirado – vis dar viena didžiausių astronomijos mįslių. Dauguma mokslininkų laikosi vadinamosios „Tejos hipotezės“, tačiau izotopų panašumas tarp Žemės ir Mėnulio uolienų kelia klausimų. Neseniai (2025 m. gruodžio mėn.) publikuotas straipsnis pabrėžia alternatyvų modelį – milžinišką sprogimą Žemės gelmėse, kuris galėjo išsviedžioti medžiagą į orbitą. Šaltinis: Phys.org. Šiame straipsnyje neutraliai apžvelgsime visas pagrindines teorijas, kad galėtumėte patys nuspręsti, kuri atrodo įtikinamiausia.
Populiariausia teorija: milžiniškas susidūrimas su Teja
Prieš maždaug 4,5 milijardo metų, netrukus po Žemės susiformavimo, į mūsų planetą rėžėsi Marso dydžio objektas, vadinamas Teja. Smūgis buvo toks galingas, kad išsvaidė didžiulius kiekius išlydytos medžiagos į kosmosą. Šios skeveldros vėliau susijungė ir sukūrė Mėnulį.
Ši hipotezė, dar vadinama „didžiojo smūgio“ teorija, puikiai paaiškina daugelį dalykų: Mėnulio orbitos ypatybes, Žemės sukimosi greitį ir netgi tai, kodėl Mėnulis pamažu tolsta nuo mūsų. Tačiau yra viena didelė problema – izotopinė sudėtis.
Izotopų mįslė: kodėl Mėnulis ir Žemė tokie panašūs?
Apollo misijų astronautai pargabeno šimtus kilogramų Mėnulio uolienų. Analizės parodė, kad jų izotopinė sudėtis (deguonies, titano, chromo ir kt.) beveik identiška Žemės mantijos ir plutos uolienoms. Jei Mėnulis daugiausia susidėjo iš Tejos medžiagos, sudėtys turėtų skirtis. Kur dingo Teja? Ši problema vadinama „izotopų krize“ ir verčia mokslininkus ieškoti papildomų paaiškinimų arba visiškai naujų modelių.
Senoji alternatyva: Mėnulis atskilo nuo Žemės
XIX a. pabaigoje George'as Darwinas (Charleso Darwino sūnus) pasiūlė, kad Mėnulis atskilo nuo greitai besisukančios jaunystės Žemės, panašiai kaip vandens lašas nuo besisukančio rato. Ši idėja puikiai paaiškina izotopinį panašumą – Mėnulis tiesiog būtų kilęs iš Žemės medžiagos.
Deja, skaičiavimai rodo, kad tam reikėtų keturis kartus didesnės sukimosi energijos, nei turi dabartinė Žemės–Mėnulio sistema. Be to, jauna Žemė greičiausiai nebuvo pakankamai skysta ir greita. Todėl ši hipotezė ilgą laiką buvo atmesta.
Naujas modelis: sprogimas Žemės gelmėse
2025 m. publikuotame tyrime mokslininkai siūlo trečią kelią: Mėnulis susiformavo po katastrofinio sprogimo Žemės gelmėse. Jaunos Žemės branduolyje kaupėsi milžiniška šiluma, kuri sukūrė du didelius sutankėjimus prie branduolio–mantijos ribos – priešingose planetos pusėse. Šios struktūros panašios į dabartines dideles mažo greičio sritis (LLVP) po Ramiuoju vandenynu ir Afrika.
Tuo metu Žemė neturėjo tektoninių plokščių, tad energija kilo karštais mantijos plumsais (burbulais). Tačiau jų nepakako – energija kaupėsi, suminkštino plutą ir galiausiai sukėlė milžinišką sprogimą (panašų į retus Žemės kimberlito išsiveržimus, tik kur kas galingesnį). Sprogimas išsviedė mantijos, plutos ir LLVP medžiagą į žemą orbitą, kur ji susijungė į Mėnulį.
Ši hipotezė paaiškina izotopinį panašumą ir nereikalauja papildomos planetos. Vis dėlto ji kol kas yra alternatyvi ir reikalauja daugiau modeliavimų.
Kas toliau?
Nė viena teorija nėra tobula. Tejos modelis lieka dominuojantis, bet izotopų problema skatina tobulinimus. Naujoji sprogimo hipotezė gali padėti paaiškinti kai kurias detales ir netgi papildyti klasikinį modelį. Ateityje naujos misijos į Mėnulį (pvz., Artemis programa) ir gilesni Žemės mantijos tyrimai gali atnešti lemiamų įrodymų.