Ši istorija paimta iš kriptozoologo Tomo Kingo 2017 m. išleistos knygos "Bigfoot: Surprising Encounters With Bigfoot/Sasquatch In The United States".
Tai įvyko 1999 m. miškinguose kalnuose netoli Kodžio miestelio, Vajomingo valstijoje, JAV. Trys draugai išsiruošė medžioti juodmargių elnių, stengdamiesi laikytis "senamadiško" medžioklės stiliaus.
T. y. be radijo imtuvų, be modernių šautuvų ir net be automobilių, jie keliavo arkliais, su savimi pasiėmę tik būtiniausius daiktus.
Miškuose jie praleido dvi savaites ir galiausiai susekė bei nušovė vieną elnią. Jį skerdžiant ir kraunant mėsą ant arklių, staiga jie išgirdo, kaip pro krūmus link jų artėja didelis padaras. Jis taip pat tyliai riaumojo.
Medžiotojai sunerimo, nes manė, kad lokys pajuto jų grobio kraują ir netrukus ateis čia. Todėl jie metė visą mėsą, kurios nespėjo pakrauti, ir kuo greičiau paliko šią vietą, grįždami į pagrindinę stovyklą.
Tačiau atėjus nakčiai vienas medžiotojas išgirdo didelį triukšmą stovyklą supančiuose krūmuose. Jie vėl pamanė, kad tai lokys, vis dar bandantis pasiekti jų mėsą. Jie išėmė mėsą iš vienos vietos ir paslėpė ją saugesnėje vietoje.
Tik kitą rytą jiems ėmė aiškėti, kad būtybėje, kurią jie vakar buvo pastebėję ir girdėję, yra kažkas keisto. Visi trys jie sutiko, kad tokių "meškų" dar niekada nebuvo matę, bet kadangi jie nebuvo vietiniai gyventojai ir atvyko čia neseniai, galiausiai priėjo prie išvados, kad tai tiesiog tokios rūšies meškos, kokios čia gyvena.
Tada jie išvyko ieškoti daugiau elnių, išsiskirstė, o po kelių valandų du iš trijų medžiotojų grįžo anksčiau už trečiąjį ir krūmuose netoli jų stovyklos vėl pamatė tą patį padarą. Šį kartą jie nusprendė atsargiai prisiartinti prie jo arčiau, kad geriau įsižiūrėtų.
Ir kuo daugiau jie žiūrėjo, tuo labiau juos glumino. Būtybė neatrodė panaši į lokį ar net į kokį nors jiems žinomą gyvūną, bet priminė žmogų, nuo galvos iki kojų apvilktą šiurkščia bizono oda, "kaip kalnų indėnai senuose paveiksluose".
"Atrodė beveik taip, bet ne visai taip. Dabar suprantu, kad tai buvo sniego žmogus, bet tais metais apie juos nebuvo dažnai kalbama. Sėdėjome ir stebėjome šį padarą, kuris labai susidomėjęs kasinėjo mūsų senų kuprinių krepšius. Nežinau, ar tai buvo patinas, ar patelė, bet galiausiai pasakiau, kad turėtume prieiti arčiau ir jį išgąsdinti", - pasakojo vienas iš medžiotojų.
Jiems priėjus arčiau, padaras pašoko ir greitai nuskubėjo į tankmę, o medžiotojai šiek tiek išsigando.
Vėliau tą pačią dieną medžiotojai vėl pastebėjo padarą. Šį kartą jis buvo prisiglaudęs prie netoliese esančio upelio ir atidžiai stebėjo jų stovyklą. Maždaug pusvalandį medžiotojai stebėjo jį, o jis stebėjo juos.
"Galiausiai mums pasidarė labai smalsu, kas tai buvo. Jis elgėsi pernelyg žmogiškai, kad būtų gyvūnas. Pradėjome tarpusavyje aptarinėti įvairias prielaidas ir kažkas paminėjo sniego žmogų, bet visi tik pasijuokėme iš tos prielaidos".
Prieš išeidami iš miško medžiotojai gerai supakavo mėsą ir visą tą laiką būtybė stebėjo juos nuo upelio pusės. Tad vienas nusprendė specialiai būtybei čia palikti elnio užpakalinę koją.
Tada jie apsimetė, kad išeina, bet iš tikrųjų tuoj pat atsargiai grįžo atgal ir pasislėpė krūmuose. Jie pamatė, kaip būtybė, sniego žmogus, perėjo upelį, priėjo prie elnio kojos ir ėmė ją graužti. Grįžęs prie upelio ir dingęs tarp medžių, jis pasiėmė su savimi likusią mėsą.
