Iš karto noriu pasakyti, kad ši frazė nereiškia, jog reikia leisti sau būti mylimai ir tiesiog pasinaudoti vyru. Tikrai ne.
Ji yra daug gilesnė ir turi visiškai kitokią prasmę.
Mes dažnai reikalaujame meilės iš išorės. Reikalaujame, kad mus mylėtų tėvai, broliai, seserys, seneliai, žmonos, vyrai....... Kad aplinkiniai taip pat žavėtųsi mumis ir dalytųsi su mumis meile.
Mes reikalaujame meilės iš visų, išskyrus save. Dedame daug pastangų, kad mus kas nors mylėtų, mes nusipelnome šios meilės, maldaujame jos... Kiekvienas turime savo būdą....
O kaip dėl to, jei visas tas pačias pastangas dėtumėte mylėdami save?
Kai myli save, pasaulis tave myli. Jei savęs nemyli, jauti, kad pasaulis tavęs nemyli, kad ir kiek aplinkiniai įrodinėtų priešingai. Nes viduje nėra supratimo: "Kodėl turėčiau būti mylimas? Kuo aš vertingas?".
Dažnai žmonės piktinasi savo mylimaisiais žodžiais: "Štai! Ji (a) net nesupranta, kad man reikia atostogų! Kad noriu dažniau gauti gėlių, dovanų, dažniau būti apkabintas / pabučiuotas, sulaukti staigmenų, vykti į keliones, vakarieniauti restoranuose...".
Ir tada noriu užduoti atsakomąjį klausimą. Ar tai darote dėl savęs? Kaip dažnai leidžiate sau atostogas? Ar dovanojate sau dovanas? Ar leidžiate save į keliones, ar leidžiate save į restoranus?
Kito žmogaus elgesys su jumis yra jūsų elgesio su savimi atspindys.
Kodėl staiga norite, kad jus išsiųstų atostogauti, jei niekada nesiunčiate savęs į atostogas arba vykstate atostogauti kartą per 5 metus...?
Supraskite, jūs ir tik jūs mokote kitus, kaip su jumis elgtis. Jei jie matys jūsų spjaudantį požiūrį į save, jie nepuoselės jums pagarbos ir noro kaip nors jus palepinti, jumis rūpintis. Ir tai logiška.
Nustokite laukti išorinės meilės, meilės nebus, kol ji neatsiras jūsų viduje.
