Kartais, mažos akimirkos sugeba pakeisti mūsų nuotaiką ir požiūrį į pasaulį. Dirkas Oliveris Lange pasidalino savo patirtimi, kai parduotuvėje tapo ne tik stebėtoju, bet ir herojumi, padėdamas pagyvenusiai moteriai, kuri kovojo su kasdieniais sunkumais. Šis įvykis ne tik palietė jo širdį, bet ir priminė, kaip svarbu būti dėmesingiems ir geriems vieni kitiems.
Šiandien parduotuvėje:
Prie kasos jau susidarė eilė, ir karštas oras dar labiau didino nekantrumą. Prieš mane stovėjo pagyvenusi moteris. Jos drabužiai buvo tvarkingi, tačiau matėsi, kad ji nėra iš turtingųjų. Jos rankos buvo suglebusios, o veide buvo galima įžvelgti gyvenimo išbandymus, kuriuos ji patyrė.
Moteris pirko duonos kepaliuką, pieno, gabalėlį mėsos ir šokolado plytelę – paprasti, bet kasdieniai dalykai, kurių galbūt ir nesuvertinome. „Du eurai aštuoniolika“, – tarė kasininkė, jos balsas skambėjo greitai, nes prie kasos jau laukė kiti pirkėjai.
Pagyvenusi pirkėja ėmė raustis kišenėje, bandydama sužvejoti visus ten esančius smulkius pinigus. Jos drebančioms rankoms buvo sunku rasti reikalingas monetas, ir aš galėjau matyti, kaip nepatogiai ji jautėsi. Jos akys buvo žemyn, nes ji jautė kitų žvilgsnius, o nekantrūs pirkėjai nekantriai šnibždėjo.
Kasininkė suskaičiavo centus ir pasakė: „50 centų trūksta“. „Daugiau neturiu“, – atsakė močiutė, o jos balsas buvo kupinas liūdesio ir gėdos. „Tada reikia kažką išimti“, – pasakė kasininkė, nejausdama skausmo, kurį šios žodžiai sukėlė.
Man buvo taip skaudu į ją žiūrėti. Buvo akivaizdu, kad moteris šiuo metu patiria ne tik finansinį sunkumą, bet ir emocinį skausmą. Parodžiau kasininkei, kad sumokėsiu už močiutę. Ištiesiau jai 50 eurų, parodydamas, kad grąžą ji turi atiduoti senutei. Kasininkė greitai viską suprato, ištiesė jai čekį su grąža: „Ačiū, kad pirkote, geros dienos“. Žmonės žiūrėjo apstulbę, lyg stebėdami netikėtą spektaklį, tačiau aš nebesiklausiau, ką jie šneka.
Man svarbiau buvo močiutė. Nenorėjau, kad ji jaustųsi nejaukiai. Su ašaromis akyse senolė pasakė: „Tu toks geras žmogus“ ir apkabino mane. Tą akimirką man pasirodė, kad laikas sustojo. Pasiėmusi savo produktus, ji buvo besiruošianti išeiti, bet aš ją sulaikiau. „Prašau, eikite vėl į parduotuvę ir nusipirkite, ko jums norisi. Taip jūs padarysite mano dieną geresne“, – pasakiau, vildamasis, kad mano paprastas gestas ją paskatins džiaugtis gyvenimu.
Močiutė apsisukusi vėl nužingsniavo į parduotuvę, o mane apėmė nepakartojamas jausmas – šypsena ant jos veido man suteikė daugiau džiaugsmo nei bet koks materialus daiktas.
Visą rytą mąsčiau apie tai, kas nutiko. Aš toks dėkingas likimui, kad sutikau šią močiutę. Suvokiau, kiek pozityvo gali suteikti, atrodytų, tokia smulkmena. Galiausiai, šis paprastas momentas man priminė, kad visi mes turime galimybę padaryti pasaulį šiek tiek geresnį, tiesiog būdami dėmesingi ir pasiryžę padėti kitiems.
Ačiū tau, močiute. Tavo dėkingumas ir šypsena man liks atmintyje ilgam, ir tai, ko gero, bus geriausias dalykas, kurį šiandien patyriau.