Aleksandras Makedonietis, žinomas kaip vienas didžiausių karvedžių istorijoje, savo mirties akimirką paliko gyvybiškai svarbius pamokymus. Jo trys paskutiniai norai, dėstyti jo generolams, atskleidžia gilią filosofiją apie gyvenimą, mirtį ir turtus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką šie norai iš tikrųjų reiškia ir kaip jie gali paveikti mūsų kasdienybę bei mąstymą.
Kai Aleksandras Makedonietis po užkariavimų grįžo į savo šalį, jis susirgo, ir tai atvedė jį prie mirties slenksčio. Susirinkę generolai, jis pasakė: „Aš netrukus paliksiu šį pasaulį, turiu tris norus, prašau, įvykdykite juos būtinai“.
Aleksandras pageidavo, kad jo karstą neštų jo gydytojai, kad kelias iki paskutinės poilsio vietos būtų nusėtas auksu, sidabru ir brangakmeniais, ir kad jo rankos kabotų iš karsto. Susirinkusiems prie mirties slenksčio šie norai pasirodė keisti, tačiau niekas nedrįso klausti, kodėl. Tik vienas generolas, kuriam Didysis buvo ypač palankus, drįso užduoti klausimą.
Generolas giliai atsiduso ir pasakė, kad tokiu būdu jis norėtų perduoti pasauliui tris gyvenimo pamokas, kurias ką tik suprato. Jei gydytojai neštų karstą su mano kūnu, žmonės suprastų, kad ne kiekviena liga jiems paklūsta. Gydytojas negali išplėšti žmogaus iš mirties glėbio, todėl gyvenimo nevertėtų laikyti savaime suprantamu.
Auksas, sidabras ir brangakmeniai, išmėtyti kelyje į paskutinę poilsio vietą, primins žmonėms, kad gyvenimą galima iššvaistyti gaudant turtus, tačiau tai yra tik tuščias laiko švaistymas, nes į kitą pasaulį nieko su savimi nenusineši.
Kalbant apie paskutinį norą, jis norėjo pasakyti, kad į šį pasaulį atėjo tuščiom rankom ir taip pat išeina.
Pasakęs tai, didysis kylantis karvedys užmerkė akis ir atsiduso paskutinį kartą.
Analizuojant Aleksandro Makedoniečio palikimą, mokslininkai atkreipia dėmesį į jo gyvenimo filosofiją, kuri jau seniai įkvėpė tiek istorikus, tiek modernius lyderius. Jo paskutiniai žodžiai dažnai cituojami kaip gilesnio savęs suvokimo ir vertybių pamoka.